Nutrūktgalviški skrydžiai: Charlesas Lindberghas įveikė Atlantą

Charlesas Lindberghas turi pinigų. Tačiau niekas nenori jam parduoti lėktuvo. Visi didžiausi gamintojai – „Fokker“, „Wright“, „Travel Air“, „Columbia“ – atsisakė pagaminti lėktuvą amerikiečių pašto pilotui.

Lėktuvų gamintojai mano, kad Lindbergho planas skristi be sustojimo per Atlantą yra beprotiškas, ir niekas nenori prisidėti prie tikėtinos jauno piloto mirties. 

Taigi, nors grupė Sent Luiso, Misūrio valstijos, verslininkų yra pasiryžę sumokėti 15 tūkst. JAV dolerių už lėktuvą Lindberghui, iš gamintojų jis girdi tik atsisakymus ir apgailestavimus.

1919 m. turtingas viešbučio savininkas Raymondas Orteigas pasiūlė 25 tūkst. JAV dolerių prizą tam, kuris be sustojimo nuskris iš Niujorko į Paryžių. Siekdami laimėti prizą, keli patyrę pilotai žuvo sudužus jų lėktuvui, bet 24-erių Lindbergho tai nesustabdė. Jis buvo vos dvejų metų, kai 1903 m. broliai Wrightai pirmą kartą pasaulio istorijoje skrido varikliniu lėktuvu, o būdamas 22-ejų jis pats išmoko skraidyti. Vėliau jis atliko ne vieną drąsų triuką oro cirke, skraidino pašto siuntas maršrutu Sent Luisas–Čikaga ir du kartus išsigelbėjo iššokdamas su parašiutu iš krintančio lėktuvo. 

Dabar Lindberghas svajoja skristi virš vandenynų ir žemynų, iš aukštai žiūrėti į laukus ir miestus, jausti, kaip skriejant po juo sukasi planeta. Tačiau svajonė, atrodo, baigsis taip, kaip ir prasidėjo. Tai yra neįgyvendinama utopija.

Lėktuvų gamykla primena griuvėsius

Nusiminęs dėl iš visų didžiųjų gamintojų gaunamų neigiamų atsakymų, 1927 m. vasario 3 d. Charlesas Lindberghas pasiunčia telegramą mažai lėktuvų gamyklai „Ryan Airlines“, įsikūrusiai San Diege, Kalifornijoje.

„Ar galite pagaminti lėktuvą, galintį be sustojimo nuskristi iš Niujorko į Paryžių? Jei taip, prašome nurodyti kainą ir pristatymo datą.“ „Ryan“ atsako itin greitai.

Jau kitą dieną, per savo 25-ąjį gimtadienį, Lindberghas gauna atsakymą: „Galime pagaminti lėktuvą. Kaina: 6 tūkst. JAV dolerių be variklio. Pristatymo terminas: maždaug trys mėnesiai.“

1927 m. vasario 25 d. vidurdienį Lindberghas stovi priešais „Ryan Airlines“ pastatą San Diego uoste. Vyrą užlieja neviltis. Gamykla, kuri turėtų padėti įgyvendinti jo svajonę, atrodo kaip griuvėsiai.

Nėra aerodromo, angaro, nesigirdi variklių triukšmo, o ore tvyro aštrus, bananų kvapą primenantis lako tvaikas, sumišęs su nenusakomu nugaišusių žuvų dvoku, sklindančiu iš netoliese esančios konservų gamyklos.

Užėjus į vidų jis svetingai priimamas, o entuziastingas direktorius Benjaminas Mahoney išdidžiai aprodo jam gamyklą.

Jis pristato Lindberghą vyriausiajam inžinieriui Donaldui Hallui, o tada palieka abu vyrus Hallo kabinete aptarti lėktuvo projekto.

Dulkėtoje ir niūrioje patalpoje ant sienų kaupiasi drėgmė, o palubėje ant vielos kabo lemputė. Tačiau prie netvarkingo rašomojo stalo sėdintis vyras, klausydamasis Lindbergho planų, spindi kaip saulė. Staiga Hallas nutraukia jauno vyro entuziastingą kalbos srautą.

„Jūs gi neketinate skristi vienas, ar ne?“ – paklausia inžinierius, susirūpinęs. „Aš, hm, maniau, kad turėsite ką nors, kas padės jums naviguoti ir pakeis jus. Maniau, kad vienam pilotui tai per ilgas skrydis“, – suabejoja Hallas ir tęsia: – Ar esate tikras, kad vienas pilotas gali tiek nuskristi? Skrydis truks apie 40 valandų. Kiek iš tiesų yra nuo Niujorko iki Paryžiaus?“

„Apie 3,5 tūkst. mylių“, – atsako Lindberghas ir priduria:  – Galime tai gana tiksliai apskaičiuoti, matuodami ant gaublio. Ar turite gaublį?“

Inžinieriai kuria lėktuvą pagal skrydžio atstumą

Po kelių minučių abu vyrai senu Hallo automobiliu „Buick“ nuvažiuoja į biblioteką, kurioje Lindberghas virvele išmatuoja atstumą ant gaublio. Jis ištempia virvelę palei Šiaurės Amerikos rytinę pakrantę, išlenkia virš išblukusios mėlynos spalvos vandenyno ir beveik stačiu kampu pasiekia Europos žemyną.

Šis matavimas, nors ir nėra itin moksliškas, tačiau yra gana tikslus ir rodo, kad atstumas yra 3,6 tūkst. mylių, arba apie 5,8 tūkst. km.

Hallas ant voko apskaičiuoja rekordinio skrydžio degalų sąnaudas. Saugumo sumetimais jis prideda 10 procentų, po to rekomenduoja Lindberghui pasiimti 400 galonų – 1,52 tūkst. litrų – degalų.

Po susitikimo su Hallu prasidėjo daugiau nei du mėnesius trukęs intensyvus bendradarbiavimas, kurio metu Lindbergho lėktuvas buvo pritaikytas taip, tarsi tai būtų kostiumas.

Pilotas apsigyvena „US Grant“ viešbutyje San Diego centre, bet kadangi jis beveik niekada nebūna savo kambaryje, kuris kainuoja du su puse dolerio už naktį, netrukus persikelia į pigesnius nakvynės namus. Jų darbuotojai taip pat retai temato šviesiaplaukį ir liekną svečią, kuris didžiąją laiko dalį praleidžia pasilenkęs prie eskizų ir jūrinių žemėlapių, išdėliotų ant stalo Hallo kabinete.

Laikraščiai pradeda rašyti apie Lindbergho rekordinį užmojį, o kovo mėnesį pirmieji smalsūs žurnalistai pasirodo „Ryan“ gamykloje, kurioje jie slampinėja tikėdamiesi pamatyti „Lindy, nežinomą pašto pilotą iš Sent Luiso“.

Lindy yra viena iš malonesnių Lindbergho pravardžių, kurias jam suteikė spauda, taip pat vadinanti jį „skraidančiu kvailiu“, „žmogumi meteoru“ ir „berniuku pilotu“, ketinančiu leistis į „savižudišką misiją“. Tokie epitetai Lindberghui – lyg vanduo nuo žąsies, tačiau jie kelia didelį nerimą jo motinai Evangeline. Laiške Lindberghas bando nuraminti susirūpinusią motiną ir prašo jos nesibaiminti.

„Nekreipk dėmesio į sensacingas antraštes. Aš kruopščiai suplanavau skrydį“, – žada jis.

Tarsi ramindama save, Evangeline atsako, kad nepamena, jog jos sūnus „kada nors būtų padaręs ką nors kvailo. Bet tik dabar supratau, kad Kristupas Kolumbas taip pat turėjo motiną“. Palyginimas su žymiu XV a. keliautoju yra tinkamas, nes jie abu sugalvojo leisti į nežinią. Tačiau Kolumbas turėjo didelę patirtį plaukiodamas atviroje jūroje, o Lindberghas šioje srityje yra visiškas naujokas.

Jis, dirbdamas pašto lakūnu, yra perskridęs daug ežerų ir upių, bet didžiulį vandenyną jis pažįsta tik kaip mėlyną dėmę žemėlapyje. Neturėdamas matomų orientyrų, kurie padėtų jam orientuotis, Lindberghas turės vadovautis kompasu ir žvaigždėmis, todėl jis vėl eina į biblioteką – šį kartą ieškoti navigacijos vadovėlių.

Prieš pakildamas į dangų, Lindberghas turi ne tik išstudijuoti žemėlapius ir suplanuoti maršrutą, bet ir atlikti tūkstančius kitų dalykų, todėl jis rašo begalinius sąrašus, kad ko nors neužmirštų: popieriniai puodeliai šlapinimuisi, gelbėjimosi plaustas, įrankiai, pietų dėžutė, geriamasis vanduo.

Jis viską kruopščiai užsirašo, o vėliau beveik su vaikišku džiugesiu greitai išbraukia dalykus, kurie nėra būtini, įskaitant radiją ir parašiutą.

Sėkmingas skrydis pirmiausia priklauso nuo degalų atsargų, kurias gali gabenti lėktuvas „Spirit of St. Louis“, tad kiekvienas gramas atsisakytos įrangos, be kurios Lindberghas gali apsieiti, reiškia, kad atsiranda vietos papildomam gramui degalų.

Norėdamas gabentis kuo mažesnį svorį, Lindberghas netgi nukerpa žemėlapių kraštus ir išplėšia nereikalingus puslapius iš žurnalų, kuriuos turi pasiimti su savimi. Tačiau jis palieka gelbėjimosi plaustą.

Atvirukai yra per sunkūs

Lindbergho ryžtas atsikratyti visko, kas nereikalinga, susvyruoja, kai vienas pašto ženklų kolekcionierius jam pasiūlo 1 tūkst. JAV dolerių už tai, kad į lėktuvą, skrendantį į Paryžių, jis paimtų suvenyrinių vokų ryšulį.

Akimirką sudvejojęs, jis svarsto priimti pasiūlymą, bet greit supranta, kad tai pavojinga. Panašūs prašymai plūsta iš visų JAV kampelių, bet visi jie – įskaitant ir dosniojo pašto ženklų kolekcionieriaus – yra mandagiai atmetami.

Neigiamo atsakymo sulaukia ir „Vitamin Food Company“ direktorius. Jis Lindberghui atsiuntė keletą stiklainių „Vegex“ daržovių ekstrakto, kad šis vartotų jį kelionės metu, nes, kaip paaiškina direktorius, „tik išlaikydamas blaivų protą, ramius nervus ir ištvermę galėsite perskristi Atlantą“.

Lindberghas atsisako „Vegex“ stiklainių, bet 1927 m. gegužės 20 d., penktadienį, anksti ryte nebegalėdamas užmigti, mąsto, kad jam tikrai praverstų vitaminų injekcija.

Planuota, kad jis gerai išsimiegos Niujorko „Garden City“ viešbutyje, kad auštant būtų pailsėjęs ir pasiruošęs išvykimui, bet niekaip negalėdamas užmigti jis gulėjo lovoje ir mąstė: o kaip su degalais? Ar jų pakaks? O kaip oras? Ar vis dar lyja?

Antrą valandą nakties Lindberghas supranta, kad tą naktį pamiegoti nebepavyks. Jis atsikelia, apsirengia kelionės drabužius – karines kelnes, batus, megztinį, lengvą striukę, užsiriša mėlynų ir raudonų dryžiukų kaklaraištį – ir lyjant lietui išvažiuoja į angarą Curtis Field, kur, nepaisant nakties tamsos, jau susirinkę daugiau nei 500 žiūrovų.

Apie ketvirtą valandą ryto lietus beveik liaujasi, o meteorologai praneša, kad žemi debesys, kurie jau kelias dienas tvyro virš Niujorko, pradeda sklaidytis.

Turėdamas tai omenyje, Lindberghas įsako mechanikams pritvirtinti „Spirit of St. Louis“ prie sunkvežimio ir apvynioti variklį brezentu, kad lėktuvą būtų galima nutempti į netoliese esantį „Roosevelt Field“ oro uostą.

Lėktuvas nerangiai ir sunkiai rieda paskui sunkvežimį per purviną ir duobėtą pievą, lydimas policijos pareigūnų ant motociklų, žurnalistų ir šimtų kitų smalsių žiūrovų.

Tamsoje šlapias ir brezentu apvyniotas lėktuvas atrodo liūdnai, ir Lindberghui šis vaizdas labiau primena laidotuvių procesiją, o ne rekordinio skrydžio per Atlantą pradžią.

1927 m. gegužės 20 d. 7:30 val. degalų bakai pripildomi iki kraštų ir lėktuvas nuvežamas į vietą vakariniame oro uosto gale. Likus kelioms akimirkoms iki skrydžio Lindberghas užverčiamas klausimų lavina.

Asistentas paklausia, ar penkių sumuštinių pakaks ilgai kelionei. „Jei pasieksiu Paryžių, daugiau jų nebereikės. O jei nepasieksiu Paryžiaus, jų taip pat nebereikės“, – rimtai atsako drąsus pilotas.

Vienas geranoriškas žiūrovas jam siūlo kačiuką kaip talismaną, o kiti bando įbrukti jam amuletus, triušio kojeles, laimę nešančius kaulelius ir pasagas.

Tačiau Lindberghas mandagiai atsisako dovanų – ankštoje kameroje drobe išmuštomis sienomis, kuri bus jo namais daugelį valandų, nėra vietos net vienam papildomam gramui.

Kabina suprojektuota taip, kad pilotui būtų patogu – Lindberghas gali prispausti alkūnes prie abiejų fiuzeliažo pusių, prietaisų skydelis yra pasiekiamas priešais jį, o plonas stogas yra šiek tiek išlenktas, kad tilptų jo šalmas.

7:51 val. jis užsisega saugos diržą ir užsideda akinius. Tada jis apsižvalgo ir galiausiai žvilgsnį nukreipia į mechanikus: „Na ką, pabandykime?“

Po akimirkos ratai sunkiai įsmenga į purvą, bet po kelių sekundžių „Spirit of St. Louis“ įsibėgėja. Visas blizgantis lėktuvas virpa nuo galingo variklio, o 7:52 val. ratai palieka kilimo taką.

Su dideliais sunkumais lėktuvas praskrenda oro uosto gale stovintį traktorių ir vos kelių metrų atstumu praskrieja virš telefono linijos, bet tada Lindberghui priešakyje pagaliau atsiveria dangus – prasideda ilgas skrydis.

Lindberghas įskrenda į audrą

Skrisdamas maždaug 160 km/h greičiu, „Spirit of St. Louis“ už savęs palieka didelius Long Ailando dvarus netoli Niujorko ir keletą valandų tolygiai skrenda palei Amerikos rytinę pakrantę.

Įdienojus saulė stiprėja ir trumpam prasiskverbia pro pilkus debesis, o kai kabiną užlieja šiluma ir šviesa, Lindberghas staiga pasijunta šiek tiek miegūstas.

Atsiliepia nakties miego trūkumas, tad norėdamas išlikti budrus, jis ištiesia ranką į vėją ir atsuka veidą, kad šiek kiek atsivėsintų.

Sėdėdamas kabinoje, Lindberghas jaučiasi kaip atsiskyrėlis kalnų trobelėje, tik tiek, kad skrieja ore. Už lango driekiasi Žemė, atverdama savo didybę ir grožį, o viduje viskas yra ranka pasiekiama. Viskas yra taip, kaip turėtų būti – tvarkinga.

Vakarėjant, apie 19 val., „Spirit of St. Louis“ skrenda virš Sent Džono miesto Niufaundlando uolėtoje pakrantėje. Lindberghui šis mažas uostamiestis yra paskutinis taškas paskutinėje Amerikos saloje. Tarsi pasaulio pabaiga, nes toliau banguoja atvira jūra. Pakrantėje žmonės meta savo darbus ir entuziastingai mojuoja Lindberghui, kai šis suka ratą virš uosto, kad pasisveikintų. Tada jis pasuka į rytus, virš vandenyno ir neria į artėjančią nakties tamsą.

Netrukus priešais lėktuvą iškyla tamsūs debesys, ir Lindberghas traukia valdymo svirtį, kad pakiltų virš šio nepermatomo debesų sluoksnio.

Net skrendant dviejų kilometrų aukštyje, debesys vis dar stovi priešais jį kaip kalnas, todėl jis pakyla dar aukščiau. Bet ir pakilęs į trijų kilometrų aukštį jis nemato žibančių žvaigždžių ir supranta, kad skrenda į audrą su didžiuliais perkūnijos debesimis.

Jis neturi kito pasirinkimo, kaip tik skristi tiesiai per ją, ir staiga sparnai pradeda vibruoti audringame danguje, o audra mėto lėktuvą tarsi žaislą.

Jis įtemptai stebi prietaisų skydelį ir bando atgauti kontrolę. Bet kai lėktuvas pagaliau suvaldomas, jam smogia stingdantis šaltis – yra taip šalta, kad visas sparnų priekis yra padengtas ledu.

Kai po keleto bandymų jam pagaliau pavyksta nerti žemiau debesų sluoksnio, jis supranta, kad košmaras dar nesibaigė – jį supa debesų stulpas, kurį jis žūtbūt turi aplenkti.

Dėl audros kompaso rodyklė šokinėja iš vienos pusės į kitą, Lindberghas tyliai džiaugiasi, kad išmoko orientuotis pagal retkarčiais pasirodančias žvaigždes.

Pilotas klausia žvejo kelio

Po 20 valandų skrydžio ir daugiau nei 40 valandų be miego Lindberghas jaučiasi tarsi transo būsenos. Jis nejaučia nei alkio, troškulio, nei šalčio, bet blogiausia, kad jis nebegali kontroliuoti savo akių vokų. Kai akys pradeda merktis, jis nebenulaiko vokų, viskas, ko jis nori, yra atsigulti ir miegoti. Jis privalo rasti būdą, kaip išlikti budriam. Kitaip jo laukia mirtis. Ši mintis suveikia kaip botagas. Lindberghas pradeda purtyti galvą, kol ima skaudėti, ir trina veido raumenis, kad jie nebūtų sustingę.

Jis trypia kojomis lėktuvo grindis, bet tai jo nežvalina, tad nusprendžia leistis žemyn iki jūros paviršiaus, kad veidą tarsi gaivinantis dušas apipurkštų vandens purslai.

Kai nakties tamsa pagaliau pradeda trauktis ir pasirodo pirmieji saulės spinduliai, Lindberghas jaučiasi tarsi atsigaunąs po sunkios ligos.

Pasitikėjimas savimi ir jėgos stiprėja, jis jaučiasi patenkintas, ramiai sėdėdamas ir skrisdamas į rytus, link Europos. Variklis veikia stabiliai, kursas yra pastovus, navigacijos problemų nėra.

Jo nuovargis praėjo, o kai jis trumpam pamato delfiną – pirmą gyvą būtybę nuo tada, kai išvyko iš Niufaundlando, – jį užplūsta džiaugsmas.

Po kiek laiko žemai virš bangų praskrido žuvėdra, vadinasi, žemė turėtų būti visai netoli. Staiga jis pastebi žvejybos laivų flotilę, atrodančią kaip maži taškeliai milžiniškoje drobėje. Jis priskrenda prie vieno iš laivų ir pamato vyrą anapus iliuminatoriaus.

Beveik išjungęs variklį jis praskrenda virš laivo kelių metrų aukštyje ir iš visų jėgų šaukia: „Kur yra Airija?“ Lindberghas negauna atsakymo, bet paskridus dar valandą horizonte pasirodo nelygi, uolėta pakrantė – Dinglio įlanka pietvakarių Airijoje.

Iš savo lėktuvo jis mato nuo kalnų šlaitų besidriekiančius žalius laukus ir lėtai lietaus išplautais kaimo keliais riedančius arklių traukiamus vežimus. „Spirit of St. Louis“ priartėjus prie kaimo, Lindberghas ima sklęsti, kad galėtų iš arčiau apžiūrėti mažus, gerai prižiūrimus pastatus, stovinčius vienas šalia kito, tvarkingai atskirtus mažomis akmeninėmis tvoromis.

Šiuose namuose gyvenantys airiai, išgąsdinti variklio triukšmo, išbėga į gatves, žiūri į viršų ir džiaugsmingai mojuoja rankomis. Entuziastingų žmonių vaizdas Lindberghui leidžia suprasti, kad vandenynas – jau liko jam už nugaros.

„Turbūt taip jaučiasi žmogus, grįžęs į Žemę po amžinybę trukusios kelionės“, – garsiai sako jis sau. Pilotas išsiskleidžia žemėlapį ant kelių ir apskaičiuoja, kad iki Paryžiaus liko tik šešių valandų skrydis.

Iki sutemų dar liko daug auksinių popietės valandų, o lėktuvui pakanka galios ir degalų. Lindberghui šauna mintis, kad jis galėtų tiesiog tęsti skrydį užuot eikvojus degalus, kuriuos skraidinosi per visą Atlantą. Gal užtektų praskristi virš Paryžiaus, pamoti sparnais ir skristi toliau į Italiją ir Romą – taip mąsto jis.

Sveikas protas nugali, ir užuot svajojęs ant baltų debesų, Lindberghas visą dėmesį sutelkia į savo orlaivį. Jis sunkiai dirba ir stabiliai praskrenda Airiją ir Angliją. Maždaug 21 val. blankstant dienos šviesai, pasirodo Prancūzijos pakrantė, vis dar apšviesta paskutinių saulės spindulių.

Prie Senos upės žiočių Lamanšo sąsiauryje Lindberghas pasijaučia beveik užtikrintas, kad pasieks kelionės tikslą, todėl galop pasiduoda alkio jausmui.

Jis nieko nevalgė nuo pat išvykimo iš Niujorko, tad dabar jis paima rudą popierinį maišelį, kuriame yra penki sumuštiniai. Suvalgo tik vieną, susiruošia išmesti šiukšles iš kabinos, bet po akimirkos persigalvoja. Popierinis maišelis neturėtų būti jo pirmojo kontakto su Prancūzija simbolis.

Su kiekviena minute jis mato vis daugiau šviesų, o tai reiškia, kad kaimą pamažu keičia miestas. Netrukus jis įžiūri šviesų jūrą tolumoje ir staiga atsiduria virš Paryžiaus, kuris iš viršaus atrodo kaip žvaigždėmis nusėta antklodė su tiesiomis šviesos linijomis, lenktomis šviesos linijomis ir šviesos kvadratais.

Bulvarai, parkai ir pastatai palaipsniui įgauna formą, o toli apačioje, šiek tiek atokiau nuo centro, į dangų kyla šviesos kolona – Eifelio bokštas.

Apsukęs ratą aplink Prancūzijos sostinės simbolį, Lindberghas nustato kursą į šiaurės rytus ir virš priemiesčių skrenda į Le Buržė oro uostą.

Jis nėra pažymėtas jo žemėlapyje, bet sakoma, kad jis toks didelis, kad neįmanoma jo supainioti su kuo nors kitu. Tolumoje jis jau gali įžvelgti juodą plotą, pakankamai didelį, kad galėtų būti oro uostas, be to, kaip jam atrodo, jau matyti ir angaro kontūrai.

Aplink yra daug šviesų, bet jis nemato tiesių kilimo ir tūpimo tako linijų ar švyturio, kuriuos tikėtumeisi rasti tokiame svarbiame oro uoste.

Jis atsargiai nuskrenda dar keletą kilometrų, bet kai pastebi, kad tamsoje matyti tik mažų miestelių ir ūkių šviesos, jis apsisuka ir grįžta atgal į šviesų jūrą, šį kartą skrisdamas mažesniame aukštyje.

Keletą kartų apskridęs tamsųjį plotą, jis supranta, ką mato: tai dešimčių tūkstančių automobilių, įstrigusių eismo spūstyse aplink Le Buržė oro uostą ir iki pat Paryžiaus, žibintai.

Prancūzai sutinka džiaugsmingai

Lindberghas keletą kartų apskrenda oro uostą, bandydamas nuspręsti, kur nusileisti. Pasišviesdamas žibintuvėliu, jis paskutinį kartą patikrina prietaisų skydą, užsisega saugos diržą ir tada pamažu nukreipia „Spirit of St. Louis“ lėktuvą lėtai leistis žemyn.

Jam palengvėja pamačius, kad virš angaro esantis silpnai apšviestas vėjo maišas yra pilnas, bet toli gražu ne kietas. Tai reiškia, kad vėjas yra lengvas ir pastovus. Puikios sąlygos nusileidimui.

22:22 val. vietos laiku – praėjus 33 valandoms, 30 minučių ir 29,8 sekundėms po pakilimo – „Spirit of St. Louis“ nusileidžia ant kilimo ir tūpimo tako ir netrukus pajaučia tvirtą pagrindą.

Lindberghas pradeda riedėti lėktuvu link prožektorių ir angarų, bet, pažvelgęs pro kabinos langą, jis jaučiasi tarsi trenktas žaibu: visur pilna žmonių – ant automobilių, ant oro uosto pastato stogo ir už tvorų, kur sargai veltui bando sulaikyti minią.

Apie 150 tūkst. paryžiečių susirinko jo pasveikinti, ir vos Lindberghui išjungus variklį, šaukiančių ir rėkiančių žmonių minia puolė prie kabinos. Lėktuvas drebėjo nuo minios spaudimo, o medinės konstrukcijos ėmė girgždėti žmonėms stipriai atsirėmus į fiuzeliažą.

Nekantrūs suvenyrų medžiotojai plėšia lėktuvo audinį, o nesiliaujantis plėšiamo audinio garsas gąsdina Lindberghą, kad „Spirit of St. Louis“ netrukus bus suplėšytas į gabalus.

„Ar čia yra mechanikų?“ – šaukia jis sukrėstas, o kai niekas jam nesuteikia suprantamo atsakymo, jis pabando ištarti antrąjį sakinį užsienio žemyne: „Ar kas nors čia kalba angliškai?“

Galiausiai nusprendžia išlipti iš lėktuvo ir surasti sargybinį, kuris galėtų sulaikyti žmones. Bet dar nespėjus padėti kojos ant žemės, minia jį iškelia ant rankų. Žmonės nuplėšia šalmą ir tik tada pastato jį ant žemės. Šalmas nukrinta ant žurnalisto galvos, tada kažkoks vyras rodydamas į reporterį sušunka: „Ten Lindberghas, ten Lindberghas“, ir minia puola link žurnalisto.

Apstulbęs Lindberghas su palengvėjimu apsižvalgo ir tada du prancūzų pilotai jį išveda į saugią vietą angare. Mažame kambaryje, toli nuo žiniasklaidos dėmesio, jis atgauna kvapą po tokio įspūdingo sutikimo.

Praėjus šešioms minutėms po to, kai „Spirit of St. Louis“ nusileido Prancūzijos žemėje, „New York Times“ gavo telegramą su džiugia naujiena.

Iškart ant pastato fasado buvo pakabintas plakatas, skelbiantis šią naujiena, ši žinia akimirksniu plačiai pasklido kaip gaisras. Niujorko uosto keltuose, laivuose ir kateriuose suskambo garsios sirenos, o netrukus prie jų prisijungė ir miesto gaisrinių sirenos.

Brodvėjaus teatre buvo nutraukti spektakliai, kad būtų galima perskaityti naujieną, o visuose JAV kampeliuose kunigai suskubo perrašyti sekmadienio pamokslus.

Vienas vyras Aberdyne, Vašingtone, taip susijaudino dėl tokios sėkmės, kad krito ir mirė, bandydamas paimti vieną iš laikraščių specialiųjų priedų, o Niujorko ligoninėje detektyvas Gordonas Hurley išdidžiai paskelbė, kad jo naujagimis sūnus bus pavadintas Charlesu Lindberghu Hurley.

Kilo milžiniškas sambrūzdis ir už JAV ribų. Indijos laikraštis rašė, kad Lindbergho pasiekimas atnešė šlovę visai žmonijai, o Londono „The Sunday Express“ pažymėjo, kad pilotas „yra drėbtas iš to paties molio, kaip visi didžiausi didvyriai“.

Lindberghą  pribloškė tokios reakcijos, bet jis išlaikė šaltą protą. Kai kitą dieną jį apipylė gėlėmis, jis negalėjo nepaerzinti žurnalistų, kurie jo skrydį vadino savižudiška misija.

„Kaip aš džiaugiuosi galėdamas priimti gėles. Kartais žmonės gauna gėlių, kai jau nebeturi galimybės jų įvertinti“, – juokavo jis.