Povandeninis laivas „Trieste“ pasiekė Challengerio gelmę

Iki šiol viskas vyko sklandžiai. Tačiau 12:06 val. pasigirsta staigus trenksmas, tarsi prislopintas sprogimas. Visa siaura gondola sudreba, o Jacques’as Piccard’as ir Donas Walshas išsigandę žiūri vienas į kitą.

Aplink įsivyrauja visiška tyla, abu vyrai laukia sulaikę kvėpavimą. Tačiau nieko daugiau neįvyksta – ir tai gerai, nes abu tyrinėtojai jau yra 9700 metrų gylyje.

Piccard’as ir Walshas pamažu nurimsta. Jie nusprendžia tęsti kelionę ir povandeniniu laivu „Trieste“ toliau ramiai ir lėtai neria į gelmes. Įjungus echalotą, jis nerodo jokio signalo. Dono Walsho žvilgsnis įbestas į prietaisą, nes jie yra siauroje povandeninio tarpeklio dalyje, kurioje kyla didelis pavojus susidurti su uolomis.

Giliausia Marianų lovio vieta

Nusileidimas į gelmes buvo numatytas 1960 m. sausio 23 d., šeštadienį. 8:23 val., maždaug valanda vėliau, nei planuota, prasidėjo ekspedicija į Challengerio gelmę, giliausią pasaulio vietą, atrastą 1951 m. Marianų lovyje Ramiajame vandenyne.

Ramusis vandenynas buvo audringas, todėl dviem vyrams teko palaukti, kol JAV karinis jūrų laivynas baigs sprogdinti sprogstamuosius užtaisus. Iš vandens kilo vandens stulpai.

Sprogimais buvo siekiama sulaukti atgarsio iš gelmių, kad karinis jūrų laivynas būtų tikras, kad „Trieste“ nusiųstas į reikiamą vietą – Challengerio gelmę, esančią 10 916 metrų gylyje.

Taigi praėjo šiek tiek laiko, kol gelmių tyrinėtojas Jacques’as Piccard’as ir karinio jūrų laivyno karininkas Donas Walshas gavo leidimą pro siaurą liuką lįsti į sferos formos kabiną.

Keletą valandų jos plieninės sienos buvo vienintelė jų apsauga nuo bauginančio vandens slėgio iš visų pusių.

Šaltas vandenyno vanduo kelia problemų

Piccard’as ir Walshas, patikrinę visus prietaisus, pradėjo grimzti. Netrukus jie nusileido į gylį, kurio nepasiekia bangos, ir įsivyravo ramybė.

Iš pradžių „Trieste“ tyliai grimzdo į vandenį, bet po kelių minučių kilo pirmosios problemos.

Keletą kartų laivas pateko į šaltesnio jūros vandens sluoksnius – susidūrė su vadinamaisiais terminiais barjerais, kurie gerokai sulėtina leidimąsi, tad „Trieste“ devintą valandą, praėjus 37 minutėms nuo misijos pradžios, buvo pasiekę tik 240 metrų gylį.

„Visiškai sraigės greitis“, – pastebėjo Jacques’as Piccard’as.

Jis baiminosi, kad bus neįmanoma pasiekti Challengerio gelmės ir grįžti prieš sutemas – tokiu atveju JAV kariniam jūrų laivynui būtų sunku rasti „Trieste“.

Jis nusprendė padidinti greitį ir pirmą kartą išleido šiek tiek benzino. „Trieste“ gabenamas benzinas yra naudojamas ne kaip degalai.

Jis laikomas dvejuose dideliuose balasto rezervuaruose, ir kadangi yra lengvesnis už vandenį, jis kelia „Trieste“ į viršų. Piccard’ui išleidus benziną iš rezervuarų, į jo vietą pribėgo vandens, dėl to laivas – vadinamasis batiskafas – tapo sunkesnis ir ėmė greičiau grimzti.

„Trieste“ pasiekus skirtingos temperatūros vandens sluoksnius, batiskafas neria kaip planuota, maždaug vieno metro per sekundę greičiu. Prieblandą, kuri buvo matyti pro gondolos langą, pakeitė aklina tamsa.

9:20 valandą laivas buvo maždaug 1500 metrų gylyje. Tokiame gylyje paprastus povandeninius laivus sutraiško vandens slėgis, o „Trieste“ toliau grimzdo.

Gyvybė Challengerio gelmės dugne

Abu vyrai lipdami į laivą sušlapo, todėl šveicaras Piccard’as ir amerikietis Walshas nusprendė persirengti.

Lengviau pasakyti nei padaryti, nes gondola yra ankšta, todėl reikia atlikti akrobatinius judesius, norint nusivilkti šlapius drabužius ir apsirengti sausus, ypač aukštam Jacques’ui Piccard’ui.

Kol persirengė, vyrai išalko, tad pasidalijo pirmuoju iš 15 šokoladinių batonėlių, kuriuos įsidėjo į kelionę. Tai buvo vienintelis judviejų maistas.

Abu vyrai mėgsta šokoladą, todėl per daugybę bandomųjų grimzdimų jie paeiliui vis pasiimdavo šokolado. Tądien Donas Walshas savo mėgstamo amerikietiško „Hershey“  šokolado pasiėmė gana daug.

11:24 val. jiedu susisiekė radijo ryšiu su pagalbiniu laivu. Tačiau ryšys buvo toks silpnas, kad signalas vos pasiekė adresatą. Vis dėlto Walshas sugebėjo pranešti pagalbiniam laivui, esančiam septynių kilometrų aukštyje, kad batiskafe viskas gerai.

Po dvidešimties minučių jie atsidūrė 9 kilometrų gylyje. Aukščiau vandenyne knibždėte knibždėjo planktono, vyrams, žiūrėjusiems pro mažą, tvirtą „plexiglas“ langą, atrodė, tarsi snigtų. Nugrimzdus giliau vanduo buvo skaidrus it krištolas ir juodas it rašalas.

Jų mažas prožektorius apšviečia tik vandenį. 12:56 val. iš jūros dugno pasigirsta silpnas aidas. Ekspedicija netrukus pasieks savo tikslą.

Nors Jacques’as Piccard’as ir Donas Walshas jau šešis kartus nėrė su „Trieste“, jie niekada anksčiau nebandė nusileisti batiskafu į jūros dugną.

Jacques’as Piccard’as dabar baiminasi, kad giliausios vandenyno dalies dugnas yra dumblėtas, todėl „Trieste“ gali įstrigti.

Jis sulėtino laivo greitį iki 30 centimetrų per sekundę ir kartu su Donu Walshu nervingai laukė akimirkos, kai pasieks dugną.

Nusileidimas truko šiek tiek mažiau nei penkias valandas, 13:06 val. tikslas buvo pasiektas: „Trieste“ švelniai nusileido ant jūros dugno, kuris pasirodė esąs kietas ir beveik lygus.

Gylio matuoklis rodė 10 916 metrus – didžiausią žinomą gylį Žemėje, vietą, kurioje dar nė vienas žmogus nebuvo buvęs.

Kai ryškus „Trieste“ prožektorius apšvietė dugną, Jacques’as Piccard’as nustebo pamatęs gana didelę plekšniažuvę ant šviesios spalvos dugno.

Piccard’as nesugebėjo atpažinti žuvies, bet vien tai, kad čia, apačioje, jis aptiko gyvybę, yra tikra sensacija.

Nors danų ekspedicija „Galathea“ prieš 9 metus pamatė žuvį 7 kilometrų gylyje, daugelis mokslininkų vis dar abejojo, kad kokia nors būtybė galėtų atlaikyti milžinišką vandens masės slėgį.

Tačiau Piccard’as jautėsi tikras matęs žuvį, nors mokslininkai vėliau padarė išvadą, kad jis negalėjo matyti plekšniažuvės. Jų nuomone, žuvis nebūtų galėjusi atlaikyti vandens slėgio.

Slėgis iš tiesų yra milžiniškas. „Trieste“ slėgė beveik 11 kilometrų vandens stulpas, todėl gondolą, kurioje buvo Jacques’as Piccard’as ir Donas Walshas, slėgė 200 tūkst. tonų svoris. Palyginimui: kiekvieną „Trieste“ gondolos kvadratinį metrą slėgė 11 tūkst. automobilių svoris.

Gelmėse tyrinėtojas Jacques’as Piccard’as ir karinio jūrų laivyno karininkas Donas Walshas paspaudžia vienas kitam rankas. Jie pasiekė savo tikslą. Tačiau du draugai dugne praleido tik 20 minučių, šiek tiek trumpiau, nei planuota.

Sausį sparčiai temsta, o abu vyrai norėjo išnirti į Ramiojo vandenyno paviršių su šviesa. Be to, jie šalo. Vandens temperatūra siekė tik 2,4 laipsnio ir šaltis lėtai skverbėsi pro „Trieste“ plieninį korpusą.

Vanduo Marianų lovyje yra ramus

Prieš batiskafui išnyrant į paviršių, Piccard’as ir Walshas atliko keletą mokslinių tyrimų. Be kita ko, jie išmatavo, ar yra radioaktyviosios spinduliuotės – paaiškėjo, kad jos nėra. Matavimai taip pat parodė, kad vanduo Marianų lovio dugne yra visiškai ramus.

Jie taip pat nustatė prieš valandą įvykusio drebėjimo priežastį. Prožektoriaus šviesoje Donas Walshas pastebėjo, kad prieškambario „plexiglas“ langas yra įtrūkęs. Tikriausiai jis įtrūko, kai lango rėmą suspaudė milžiniška vandens masė. Kadangi prieškambaris jau buvo užpildytas vandeniu, kaip ir planuota, slėgis abiejose stiklo pusėse tapo vienodas, todėl įtrūkimai nebebuvo pavojingi.

Tačiau vyrai nežinojo, ar įtrūkęs langas nesukels problemų išnirus, kai reikės išpilti vandenį iš prieškambario, kad Piccard’as ir Walshas galėtų išlipti iš gondolos.

Walshas radijo bangomis pasiuntė signalą per beveik 11 kilometrų vandens sluoksnį į pagalbinį laivą Ramiojo vandenyno paviršiuje. Nors paskutinėje nusileidimo dalyje radijas tylėjo, 11 kilometrų aukštyje jau buvo užmegztas ryšys, nors ir silpnas. 13:36 val. Jacques’as Piccard’as paspaudė jungiklį lygiai 36 sekundėms. Jis atjungė dviejų didelių elektromagnetų, kurie iki tol laikė 16 tonų metalo šratų „Trieste“ viduje, maitinimą. Paspaudus mygtuką, šratai nugrimzdo į dugną, ir pakėlė debesį smėlio.

„Trieste“ atsikračius tokio didelio svorio laivas pradėjo lėtai kilti – taip, kaip kyla oro balionas, kai iš jo išmetami smėlio maišai.

„Trieste“ veikė kaip karšto oro balionas

Iš tiesų, „Trieste“ daugeliu atžvilgių priminė karšto oro balioną. Tik vietoj karšto oro, didelė „Trieste“ vidaus dalis buvo pripildyta jūros vandens ir lengvesnio už vandenį benzino, o dvi didelės talpyklos, pripildytos geležinių šratų, atliko balasto funkciją.

Dėl benzino ir geležinių šratų batiskafas svėrė maždaug tiek pat, kiek ir jo išstumtas jūros vanduo. Kitaip tariant, batiskafas buvo tokio pat svorio kaip vanduo, todėl net nedideli jo svorio pokyčiai „Trieste“ kėlė arba gramzdino.

Kai Piccard’as išleido benziną ir pripildė rezervuarus jūros vandeniu, „Trieste“ tapo sunkesnis ir greičiau grimzdo į dugną. O Piccard’ui atsikračius sunkių metalo šratų, „Trieste“ tapo lengvesnis ir ėmė kilti į viršų.

„Trieste“ tvirtas plieninis korpusas buvo suprojektuotas taip, kad atlaikytų didelį slėgį milžiniškame gylyje. Dėl to laivas vadinamas batiskafu – graikų kalba „baty“ reiškia „gilus“, o „skaf“ – „laivas“.

Tačiau tai nebuvo tikras povandeninis laivas, nes „Trieste“ galėjo tik nerti ir kilti. Du mažus elektros variklius maitino akumuliatoriai, ir juos buvo galima naudoti tik koreguojant kursą, jei aparatas priartėdavo pernelyg arti uolų.

Idėja sukurti batiskafą kilo Jacques’o Piccard’o tėvui Auguste’ui Piccard’ui. Per kelerius metus pagerinęs vieną aukščio rekordą po kito skraidydamas karšto oro balionais, jo tėvas savo dėmesį nukreipė į vandenyną.

Nors gilūs vandenynai užima didelę dalį Žemės paviršiaus, jie buvo beveik neištirti. Mokslininkai netikėjo, kad koks nors laivas galėtų atlaikyti milžinišką vandens slėgį, kuris didėja grimztant vis giliau.

Tai nesustabdė fiziko Auguste’o Piccard’o. Jis suprojektavo laivą, kuris galėtų atlaikyti slėgį ir taip leistų žmonėms tyrinėti vandenynų gyvenimą. Jo mintys tapo kūnu: tėvas ir sūnus susivienijo ir pastatė „Trieste“, kuris pirmą kartą buvo panaudotas 1953 m. rugpjūtį.

Sovietų povandeniniai laivai kėlė nerimą JAV

Iš pradžių Jacques’as ir Auguste’as Piccard’ai treniravosi nardyti sekliame vandenyje, bet netrukus jie suprato, kad „Trieste“ yra toks tvirtas ir saugus laivas, kokio jie ir tikėjosi, ir pradėjo nardyti giliau Viduržemio jūroje.

Buvo įprasta, kad klaustrofobiškai ankštoje kabinoje visada būtų du žmonės, taip buvo ir per rekordinį grimzdimą į Ramiojo vandenyno dugną. Jacques’as Piccard’as ilgą laiką bandė sudominti Vakarų valstybes „Trieste“, kad šios jį įsigytų, nes batiskafas nuo pat pradžių buvo visiškai privatus projektas.

Tačiau niekas aparatu nesidomėjo. Ėmė trūkti lėšų ir iškilo grėsmė, kad teks nutraukti mokslinius tyrimus.

Todėl Piccard’as pakvietė šiek tiek skeptiškai nusiteikusį JAV karinio jūrų laivyno atstovą apžiūrėti „Trieste“ gondolą. Šis buvo labai sužavėtas ir 1958 m. įtikino JAV karinį jūrų laivyną įsigyti „Trieste“ už 250 tūkst. JAV dolerių.

Jacques’as Piccard’as, galima sakyti, tapo sandorio dalimi, nes be jo patirties karinės jūrų pajėgos vargu ar būtų galėjusios pasinaudoti Piccard’o laivu.

JAV susidomėjimas kilo dėl nuolatinių gandų, kad Sovietų Sąjunga kuria povandeninį laivą, galintį veikti itin giliuose vandenyse, o tai kėlė nerimą JAV.

Norint pastatyti povandeninius laivus, galinčius plaukti itin giliuose vandenyse, reikia žinių apie vandenyną. Kariniam jūrų laivynui buvo pavesta tirti gelmes, o tam reikėjo laivo, kuris galėtų nugrimzti labai giliai.

Piccard’ų šeimos batiskafas pasirodė esąs vienintelis laivas pasaulyje, galintis nugrimzti pakankamai giliai, o pats Jacques’as Piccard’as turėjo neįkainojamų žinių apie „Trieste“ veikimą.

Iš Marianų lovio – į vandens paviršių

Jacques’as Piccard’as tiksliai žinojo, ką reikia daryti, kad „Trieste“ kiltų arba grimztų. Nėrimas į giliausią pasaulio vietą buvo jo 65-oji kelionė į gelmes, jis buvo surinkęs ankstesnių ekspedicijų patirtį ir detaliai į lenteles susirašęs, kaip valdyti „Trieste“.

Šie įrašai jam buvo reikalingi Challengerio gelmėje, nes, kai prasidėjus kelionei į paviršių, Piccard’as, spaudė mygtuką 36 sekundes, išleido tiksliai tiek metalo šratų, kiek reikėjo, kad pasiektų 1,5 metro per sekundę greitį.

Jis sekė laiką vienu iš dviejų šveicariškų laikrodžių, kuriuos buvo užsisegęs ant riešų – vienas iš jų buvo atsarginis. Daugiau nei tris valandas „Trieste“ vis kilo aukštyn.

Radijo ryšys buvo vienpusis, todėl Donas Walshas ir Jacques’as Piccard’as girdėjo balsus iš pagalbinio laivo, bet laive buvę ryšininkai negirdėjo „Trieste“.

Laive susirūpinimas vis didėjo: o jei slėgis sutraiškė „Trieste“? Tokiu atveju nėra vilties išgelbėti du įgulos narius.

Nerimas pasirodė buvęs nereikalingas, nes lygiai 16:56 val. – po daugiau nei aštuonių su puse valandų gelmėse – „Trieste“ iškilo į audringą Ramiojo vandenyno paviršių.

Jacques’o Piccard’o ir Dono Walsho nerimas dėl įtrūkusio lango taip pat pasirodė esąs nereikalingas. Du gelmių tyrinėtojai lengvai išsiurbė vandenį iš kameros, išlindo iš ankštos kabinos pro liuką ir užlipo ant „Trieste“ korpuso.

Netrukus virš iškilusio povandeninio laivo danguje pasirodė du naikintuvai. Pakreipę sparnus, jie pirmieji pasveikino du iš gelmių sugrįžusius žmones.

Batiskafas į paviršių iškilo maždaug už šešių kilometrų nuo jį lydėjusių laivų, bet viena iš karinio jūrų laivyno juodų guminių valčių netrukus atskubėjo pasveikinti Piccard’o ir Walsho.

„Trieste“ susitraukė nuo slėgio

Visuomenė apie siekiamą rekordą nebuvo iš anksto informuota, nes karinis jūrų laivynas baiminosi, kad misija baigsis nesėkme. Net ir po sėkmingo nusileidimo ši žinia kurį laiką laikyta paslaptyje.

Tik praėjus devynioms dienoms, karinės pajėgos išplatino trumpą pranešimą spaudai, kuriame paaiškino šį sensacingą įvykį. Jame buvo rašoma: „Grimzdimo metu nekilo jokių sunkumų, nors „Trieste“ buvo veikiamas 16 883 svarų į kvadratinį colį slėgio“ – o tai atitinka maždaug 1,1 tonos į kvadratinį centimetrą.

Donas Walshas ir Jacques’as Piccard’as per akimirką išgarsėjo visame pasaulyje. Šiedu vyrai buvo pavadinti „akvanautais“ ir gavo kvietimą į Baltuosius rūmus, kur prezidentas Eisenhoweris asmeniškai juos pasveikino.

Tačiau kai po kelių mėnesių abu nuotykių ieškotojai paprašė leidimo pakartoti ekspediciją, jiedu sulaukė neigiamo atsakymo.

Viena iš priežasčių buvo ta, kad „Trieste“ gondolą patikrinę technikai nustatė, kad jos skersmuo sumažėjo vienu centimetru. Todėl karinis jūrų laivynas manė, kad būtų pernelyg pavojinga dar kartą batiskafu „Trieste“ grimzti į Challengerio gelmę.

Po šios operacijos JAV karinis jūrų laivynas į vandenį įmetė dėžę su Amerikos vėliava. Ji greitai nugrimzdo ir tikriausiai tebeguli vandenyno dugne.

Tik po 50 metų kitas laivas nugrimzdo į tą patį gylį. Tačiau „Trieste“ buvo pirmasis.