7 karo laivai, kurie pakeitė mūšio eigą
Parengė Anders Solling
Nuo manevringo vikingų ilgojo laivo iki bauginančios lėktuvnešio ugnies galios. Sužinokite, kaip ginklavimosi varžybos jūroje kelis kartus pakeitė mūšio – ir istorijos – eigą.
„Kas valdo bangas, tas valdo pasaulį“, – sakoma sename posakyje. Žvilgsnis į istorijos vadovėlius patvirtina, kad naujo tipo laivai ne kartą griovė vienas imperijas, o kitas vedė į didybę. Pavyzdžiui, naujai išrasta trirema sužlugdė Persijos svajones įsiveržti į Graikiją, o griausmingos linijinių laivų pabūklų salvės lėmė, kur bus nubrėžtos sienos tarp didžiųjų valstybių.
Skaitykite apie tai, kaip septynis kartus naujo tipo karo laivas pakeitė visas jūrų mūšio taisykles.
Trirema (Apie 550 m. pr. Kr.)
480 m. pr. Kr. persų karalius Kserksas buvo pavergęs didžiąją dalį Graikijos ir apiplėšęs Atėnus, o dabar norėjo suduoti graikams mirtiną smūgį, priversdamas juos stoti į jūrų mūšį Salamino saloje. Tačiau atėniečiai turėjo kozirį savo rankose – laivyną iš triremų, t. y. naujo tipo laivų, kurie ką tik buvo sukurti Viduržemio jūroje.
Trirema turėjo bures, o irklais irklavo iki 170 irkluotojų, sėdinčių trimis aukštais. Tai suteikdavo triremai didžiulę kovos jėgą. Ne mažiau svarbu buvo ir laivagalio taranas, galintis pramušti priešo laivus. Senovės istorikas Herodotas nurodo, kad jėgų santykis buvo nelygus – į mūšį stojo maždaug 378 graikų laivai ir 1207 persų laivai. Skaičiai tikriausiai yra perdėti, tačiau persai neabejotinai turėjo kiekybinę persvarą.
Ir tai pasirodė esąs trūkumas, nes siaurame sąsiauryje tarp Salamino ir Graikijos žemyno sunkūs persų karo laivai negalėjo manevruoti. Graikų kapitonai negailestingai pasinaudojo pasitaikiusia proga ir sutriuškino pergalingai nusiteikusį persų laivyną.
Ilgasis laivas išplukdė vikingus į pasaulį
Be ilgo, greito, jūromis tinkamo plaukioti laivo skandinavai niekada nebūtų sugebėję mirtinai išgąsdinti Europos ir pasiekti tolimųjų žemynų. Šis elegantiškas karo laivas buvo klinkerio konstrukcijos, t. y. tokia laivo bortų apkala, kai lentos yra užleidžiamos viena ant kitos. Dėl tokios konstrukcijos ilgasis laivas buvo lankstus ir galėjo „dirbti“ kartu su bangomis, o ne prieš jas.
Be to, ilgieji laivai turėjo labai mažą grimzlę – tik apie vieno metro gylio. Šis derinys reiškė, kad laivas galėjo plukdyti iki 100 mūšiui pasirengusių vikingų į užkariavimo žygius tiek per didžiulį atvirą Atlanto vandenyną, tiek ir sekliomis Rusijos upėmis.
1962 m. archeologai netoli Skuldelevo kaimo Roskildės fjorde Danijoje atkasė kelis vėlyvojo vikingų amžiaus laivus, tarp kurių buvo ir ilgasis laivas. Didžiausias radinys buvo 30 m ilgio ir tik 3,8 m pločio karo laivo liekanos, vėliau jos buvo rekonstruotos. Pavadintas „Jūrų eržilu“, šis laivas dalyvavo keliose ekspedicijose ir stebino mokslininkus savo manevringumu.
Visi jūreiviai bijojo linijinių laivų apšaudymo
Nuo XVII a. vidurio ir dar kelis šimtus metų po to jūrose viešpatavo linijiniai laivai.
Šie didžiuliai mediniai laivai su mažiausiai dviem uždarais patrankų deniais ir iki 130 patrankų turėjo iki tol jūrose neregėtą šaunamąją galią. Ypač olandai ištobulino taktiką išrikiuoti laivus į eilę ir tiksliai suderinus sinchroniškai apšaudyti priešą iš šoninių bortų patrankų.
Ši taktika pasiteisino 1673 m. birželį, kai admirolo Michielio de Ruyterio vadovaujamam olandų laivynui 64 laivais pavyko nugalėti anglų ir prancūzų laivyną, sudarytą iš 85 laivų.
Šis žygdarbis užtikrino Olandijos nepriklausomybę. Vėliau, kai jūrų laivai virto mažais miestais jūroje ir buvo ištobulintos patrankos, jūrinių tautų susirėmimai tapo labai kruvini.
Istorikų skaičiavimais, per garsųjį Trafalgaro mūšį 1805 m. spalio 21 d. žuvo arba buvo sužeista 1,5 tūkst. britų jūreivių.
Priešininkas – Prancūzijos ir Ispanijos laivynas – neteko daugiau kaip 4 tūkst. karių.
Povandeninis laivas (pirmasis nuskendimas)
Vokiečių povandeniniai laivai, tokie kaip nuotraukoje matomas U-35, Pirmojo pasaulinio karo metais atkirto Britų salas nuo tiekimo.
Išradingi laivų statytojai eksperimentavo su povandeniniais laivais dar antikos laikais. Tačiau povandeninis laivas karo eigą smarkiai pakeitė tik Pirmojo pasaulinio karo metais.
Povandeninis laivas buvo geriausias Vokietijos kaizerio ginklas, kai jis 1917 m. bandė parklupdyti Didžiąją Britaniją ant kelių. Britus tiesiog reikėjo atkirsti nuo išorinio pasaulio.
Vokiečių povandeniniai laivai, galėję nuplaukti kelių tūkstančių kilometrų atstumą, patruliavo vandenyse aplink visas Britų salas.
Vasario–balandžio mėnesiais povandeniniai laivai nuskandino daugiau kaip 500 sąjungininkų ir neutralių krovininių laivų. Poveikis buvo didelis. Didžiosios Britanijos maisto atsargos smarkiai sumažėjo, o blogiausiu momentu salų karalystė maisto atsargų turėjo tik kelioms savaitėms.
Britų laimei, povandeninis karas padėjo į karą įtraukti JAV, ir jos, pasitelkusios laivų konvojus, laiku spėjo pasiekti Didžiąją Britaniją ir pamaitinti jos gyventojus.
Didžiausias povandeninis laivas pasaulyje šiandien yra Rusijos branduolinis povandeninis laivas „K-329 Belgorod“. Jis yra 184 metrų ilgio ir gali būti panėręs po vandeniu maždaug keturis mėnesius.
Lėktuvnešis pakeitė karo eigą
Jau Pirmajame pasauliniame kare japonai ir britai atakavo lėktuvais, kurie galėjo pakilti iš laivo. Viena iš jų atakų buvo vokiečių cepelinų bazės puolimas Tionderyje. 1918 m. liepos 19 d. įvykdyta ataka laikoma pirmąja sėkminga ataka lėktuvais iš lėktuvnešio.
Antrojo pasaulinio karo metais lėktuvnešiai buvo labai svarbūs kare Ramiajame vandenyne. Be lėktuvnešių laivyno japonai nebūtų galėję netikėtai užpulti Perl Harboro 1941 m., po kurios JAV įsitraukė į karą. Amerikiečiai atsakė didele jėga – ypač per 1942 m. birželio mėn. vykusį Midvėjaus mūšį, kuriame kovėsi trys amerikiečių ir keturi japonų lėktuvnešiai.
Visi japonų lėktuvnešiai buvo nuskandinti – tai buvo pergalė, pakeitusi Amerikos karo Ramiojo vandenyno regione eigą.
Eskadrinis minininkas tiko įvairioms užduotims atlikti
XIX a. bures pakeitė varikliai, o medieną – plienas. Vienas iš svarbiausių tada atsiradusių karo laivų buvo eskadrinis minininkas.
Iš pradžių pavadintas „torpediniu minininku“, nes turėjo apsaugoti kitus laivus nuo torpedinių laivų, jis greitai įgavo grėsmingesnį pavadinimą – eskadrinis minininkas.
Pirmojo pasaulinio karo metais eskadrinis minininkas buvo naudojamas sunkiai pakrautiems ir lėtiems prekybiniams laivams apsaugoti nuo atakų, ypač nuo povandeninių laivų. Tačiau eskadrinis minininkas taip pat dalyvavo ir jūrų mūšiuose. Nors 1916 m. Jutlandijos mūšis pirmiausia buvo didelis mūšis tarp didelių karo laivų ir kreiserių, eskadriniai minininkai buvo naudojami dūmų uždangoms sudaryti ir torpedų atakoms rengti. Antrojo pasaulinio karo metais eskadrinis minininkas ir toliau saugojo konvojus, įskaitant lėktuvnešius, ir galėjo susikauti su priešu, nes buvo stipriai ginkluotas torpedomis, giluminėmis bombomis ir – karo pabaigoje – ankstyvosiomis raketų sistemomis.
Jūrų dronai privertė Rusijos Juodosios jūros laivyną bėgti
Karas Ukrainoje įrodė, kad karo eigą gali pakreipti ir bepiločiai orlaiviai, nes nors Ukraina neturi karinio jūrų laivyno, jos kariams pavyko išvaryti Rusijos Juodosios jūros laivyną iš vandenų aplink neokupuotą Ukrainos pakrantės dalį. Šią sėkmę nemaža dalimi lėmė Ukrainos savos gamybos nuotoliniu būdu valdomi jūriniai dronai, kurie padarė didelę žalą Rusijos karo laivams ir desantiniams laivams.
Net ir atokiuose Juodosios jūros kampeliuose Rusijos laivai nėra saugūs. Jūrų bepiločiai orlaiviai turi didelį veikimo nuotolį ir gali gabenti didelį kiekį sprogmenų. Pati Ukraina pabrėžia, kad jūrinis dronas „Magura V5“ yra vienas svarbiausių jos ginklų iki šiol vykstančiame kare. Šis 5,5 m ilgio jūrinis dronas gali gabenti 320 kg sprogmenų, jo veikimo nuotolis – daugiau kaip 800 km. Pasak ukrainiečių, naujos kartos jūriniai dronai, pavadinti „Sea Baby“, yra dar efektyvesni ir, kaip pranešama, gali gabenti 850 kg sprogmenų.
