Septynerių metų karas
1759 m. rudenį Prūsija kariauja su trimis didžiosiomis Europos valstybėmis – Austrija, Rusija ir Prancūzija. Dėl bet kokio klaidingo sprendimo Prūsijos karalystė gali žlugti.
Karalius Frydrichas II, vėliau pavadintas Didžiuoju, įsiveržė į Vokietijos Saksonijos kunigaikštystę. Prūsai susirėmė su 30 tūkst. vyrų Austrijos armija, vadovaujama patyrusio feldmaršalo Leopoldo Josefo von Dauno.
Vienas iš pagrindinių Frydricho štabo karininkų, generolas Friedrichas Augustas von Finckas, ragina elgtis atsargiai. Tačiau 47 metų karalius nepasižymi atsargumu. Jis didaktiškai atsako von Finckui trečiuoju asmeniu: „Jis žino, kad aš negaliu toleruoti žmonių, kurie sudaro sunkumų. Jis gali krautis lagaminus!“
Frydrichas pareiškė, kad ryžtinga ataka privers austrus pasitraukti iš Saksonijos: „Aš priversiu jį krautis daiktus smarkiu spyriu į užpakalį.“
Karalius įsakė von Finckui su 15 tūkst. vyrų žygiuoti į pietus nuo Drezdeno ir užimti kalną, nuo kurio jis galėtų nutraukti austrų tiekimo linijas.
„Tai gera ir saugi pozicija“, – patikina Frydrichas, nors jo brolis princas Henrikas prieštarauja.
Princas Henrikas bijo, kad austrai iš savo pozicijų aplinkinėse kalvose, pastebės žygiuojančius prūsus. Ir jis teisus: lapkričio 20 d. austrai puola iš trijų pusių ir priverčia von Finką pasiduoti.
Ši nesėkmė nėra vienintelė. Frydrichas II linkęs rizikuoti mūšio lauke, o Septynerių metų kare jis rizikuoja pralošti Prūsiją.
Kariaujančios šalys turėjo skirtingų tikslų
Septynerių metų karas buvo Austrijos įpėdinystės karo, pasibaigusio 1748 m., tiesioginė pasekmė. Tąkart Austrija neteko turtingo Silezijos regiono (dabartinėje Lenkijoje), kuris atiteko Prūsijai.
Siekdami atgauti Sileziją, austrai sudarė sąjungą su Rusija, kuri įžvelgė galimybę užkariauti Rytų Prūsiją. Abi šalis rėmė Prancūzija, ruošdamasi šantažuoti Didžiąją Britaniją.
Prancūzai norėjo užkariauti Hanoverio kunigaikštystę šiaurės Vokietijoje, kuri priklausė Britanijos karūnai ir buvo tuometinio karaliaus Jurgio II gimtinė. Jei prancūzai užimtų Hanoverį, jie galėtų priversti britus atiduoti savo kolonijas Šiaurės Amerikoje, kad atgautų kurfiurstystę.
Norėdama apginti Hanoverį, Didžioji Britanija sudarė sąjungą su Prūsija. Pagal susitarimą britai padėjo finansuoti Frydrichą Didįjį, kad jis galėtų kariauti su Prancūzijos, Rusijos ir Austrijos sąjunga.
Prūsijos sėkmė buvo trumpalaikė
Frydrichas II pats pradėjo karą, jo pradžia klostėsi sėkmingai. 1756 m. rugpjūtį jis užėmė Saksonijos kunigaikštystę, kuri buvo Austrijos sąjungininkė. Okupuotoje šalyje Frydrichas surinko atsargas ir priverstinai mobilizavo vietos karius į savo kariuomenę.
Po metų balandžio mėnesį jis su 64 tūkst. karių peržengė sieną į Bohemiją (dabartinę Čekijos Respubliką), kuri buvo Austrijos imperijos dalis. Po dviejų savaičių jo kariuomenė pasiekė Prahos vartus ir Frydrichas pradėjo miesto apgultį.
Atsakydama į tai, Austrijos imperatorė Marija Teresė pasiuntė 55 tūkst. karių armiją, vadovaujamą feldmaršalo Leopoldo Josefo von Dauno.
Birželio 18 d. auštant Frydricho II žvalgai pranešė, kad austrai užėmė pozicijas ant kalvų netoli Kolyno miesto, į pietus nuo Prahos. Greitai įvertinęs informaciją Frydrichas nusprendė judėti priešo dešiniojo flango link per lygumą, apsodintą kukurūzų laukais.
Frydricho nelaimei, austrai nuo kalvų matė, ką jis ketina daryti. Kai prūsai žygiavo per laukus, austrai pradėjo šaudyti. Ant prūsų kareivių ėmė lyti sviediniais. Tūkstančiai žuvo.
Feldmaršalas von Daunas galėjo nekliudomai judėti su savo pajėgomis, todėl Frydricho planas pulti pažeidžiamą Austrijos sparną baigėsi susidūrimu su Austrijos pagrindinėmis pajėgomis.
Vienas iš Prūsijos karininkų maldavo Frydrichą pakeisti taktiką, bet karalius buvo nepalenkiamas. Pasekmės buvo katastrofiškos: Prūsija prarado daugiau nei 40 procentų savo pajėgų, o Frydrichas buvo priverstas nutraukti Prahos apgultį ir atsisakyti planų užkariauti Bohemiją.
Karalių apėmė neviltis, tačiau dėl nesėkmės jis kaltino savo vadus. Frydrichą ištiko isterijos priepuolis ir jis grasinosi nusižudyti. Visiems, kas tik jo klausydavosi, jis tvirtino, kad jam greičiausiai likę nebedaug laiko.
Galiausiai karalius atgavo savitvardą ir dar dvejus metus dalyvavo Septynerių metų kare prieš austrus. Prūsai sugebėjo išlaikyti kontrolę Silezijoje, o britai ir hanoveriečiai neleido prancūzams priartėti prie kurfiurstystės. Rusija okupavo Rytų Prūsiją.
„Sudie visiems laikams!“
1759 m. rugpjūčio 12 d. Frydrichas maždaug su 50 tūkst. karių atsidūrė netoli Kunersdorfo miestelio prie Oderio upės (dabartinėje Lenkijoje). Čia jis susidūrė su beveik 60 tūkst. Austrijos ir Rusijos karių.
Frydricho šnipai pranešė, kad austrai ir rusai pagaliau susitarė dėl bendros strategijos. Todėl Frydrichas nusprendė juos užklupti netikėtai, nors jo karvedžiai įspėjo, kad vietovė yra palanki priešui.
Austrijos ir Rusijos kariai įsitvirtino kalvotoje vietovėje, o prūsai turėjo pulti atviroje lygumoje, kur ežerai ir pelkės varžė judėjimo laisvę. Tačiau Frydrichas nepaisė augančių karininkų abejonių.
Karalius tikino, kad jis asmeniškai apžiūrėjo priešo pozicijas ir neabejojąs, kad netikėtas puolimas ir žaibiškas greitis – kertiniai prūsiškos taktikos elementai – bus pakankami pergalei pasiekti.
„Jei būsime ryžtingi, rusai nesugebės atlaikyti puolimo“, – tvirtino jis.
Frydrichas klydo – kaip ir daugelį kartų anksčiau. Rusų ir austrų artilerija, išsidėsčiusi ant kalvų, šienavo Prūsijos karių bangas vieną po kitos. Kovos baigėsi kraujo praliejimu, kaip ir baiminosi prūsų karininkai.
Frydrichas prarado apie 20 tūkst. vyrų, taip pat 178 patrankas, kurias teko palikti mūšio lauke, kai prūsai puolė į paniką ir pabėgo.
Iš likusių Frydricho karių mažiau nei pusė gebėjo kautis.
„Aš neturiu kuo kovoti, ir, sąžiningai sakant, manau, kad viskas prarasta. Aš neišgyvensiu savo šalies pralaimėjimo. Sudie visiems laikams!“ – rašė jis laiške savo užsienio reikalų ministrui.
Tačiau pats Frydrichas atsisakė prisiimti atsakomybę už pralaimėjimą. Guosdamasis savo broliui princui Henrikui jis kaltino karius: „Būtume laimėję, jei pėstininkai nebūtų staiga pasidavę.“
Stebuklas išgelbėjo Frydrichą ir Prūsiją
Frydricho priešams atsivėrė kelias į Prūsiją, tačiau netikėtai nutiko tai, kas, pagal karaliaus pavardę, buvo pavadinta „pirmuoju Hohencolernų dinastijos stebuklu“, – rusai ir austrai paliko Berlyną ramybėje.
Nepaisant abiejų šalių imperatorių – Jelizavetos Sankt Peterburge ir Marijos Teresės Vienoje – raginimų žygiuoti toliau, kariuomenės vadai dvejojo. Abiejų nugalėjusių kariuomenių nuostoliai Kunersdorfe buvo dideli, ir karininkai baiminosi, kad puolant Berlyną jų tiekimo linijos taps pažeidžiamos.
Tuo pačiu metu austrai ir rusai visiškai nepasitikėjo vieni kitais. Jiems nesugebėjus susitarti dėl kariuomenių aprūpinimo plano, rusai nusprendė pasitraukti.
Frydrichas galėjo atsikvėpti – ir iš karto ėmėsi atkurti savo kariuomenę. Tam jis pasinaudojo savo tėvo ir pirmtako Frydricho Vilhelmo I įkurta vadinamąja kantonų sistema, pagal kurią kiekvienas darbingas vyras taikos metu turėjo mokytis Prūsijos kariuomenėje. Taip Prūsijos karalius apsirūpino gerai pasirengusiais atsargos kariais, kuriais galėjo pasinaudoti kritiniu metu.
Todėl per keletą mėnesių po Kunersdorfo nelaimės Frydrichas sugebėjo surinkti 30–40 tūkst. pasirengusių kovoti kareivių, kad galėtų tęsti karą.
Nepaisydamas mūšio lauke patirto išgąsčio, karalius tęsė savo neapgalvotą karą. Jis įsakė generolui von Finkui 1759 m. rudenį skubiai užpulti austrus į pietus nuo Drezdeno. Mūšyje žuvo 2 tūkst. prūsų, o 13 tūkst. buvo paimti į nelaisvę.
Sulaukė pagalbos iš Sankt Peterburgo
1761 m. pabaigoje Frydrichas atsidūrė beviltiškoje padėtyje, nes britai nusprendė sumažinti finansinę paramą Prūsijai ir susitelkė kovai prieš Prancūziją kolonijose.
Tuo pačiu metu Frydrichas nebegalėjo naudotis savo tėvynės ir okupuotų teritorijų, kuriose nuo bado ir ligų mirė iki pusės gyventojų, ištekliais.
Tačiau kai atrodė, kad visos viltys prarastos, įvyko „antrasis Hohencolernų dinastijos stebuklas“ – 1762 m. sausio 5 d. Sankt Peterburge mirė imperatorė Jelizaveta.
Jos įpėdinis caras Petras III buvo taip susižavėjęs Frydrichu ir viskuo, kas susiję su Vokietija, kad sudarė taikos sutartį su Prūsija ir sąjungą su Frydrichu.
Tai, kad po šešių mėnesių Petras III buvo nušalintas ir jį pakeitė jo žmona Jekaterina II, neturėjo jokios reikšmės. Ji nutraukė sąjungą su Frydrichu, bet karo nepaskelbė. Tuo pačiu metu Prancūzija, patyrusi daug pralaimėjimų – tiek Hanoverio mūšyje, tiek kolonijose – buvo pasirengusi derėtis dėl taikos.
Prūsijos ir Austrijos armijos buvo išsekusios, tad beveik po 7 metus trukusio karo, 1763 m. vasarį kariavusios šalys sudarė taikos sutartį.
Europoje žemėlapis atrodė taip pat kaip ir prieš karą, nes Prūsija išlaikė Sileziją. Ši turtinga provincija tapo svarbiu elementu Frydricho Didžiojo vykdomoje šalies rekonstrukcijoje. Dėl šios priežasties Prūsija ilgainiui tapo stipriausia Vokietijos valstybe ir galinga Europos jėga.
